Šį adventą Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos pranciškonų parapijose ir vienuolynuose organizuojama graži iniciatyva – pranciškoniškas prakartėlių konkursas. Provincijos ministras br. Algirdas Malakauskis OFM sako, jog konkurso tikslas – priminti, jog šv. Kalėdos yra Jėzaus gimtadienis, suburti šeimas bendrai maldai, laukui kartu per adventą bei atgaivinti šią gražią pranciškonišką tradiciją. Juk prakartėlės išradėjas yra ne kas kitas, o šventasis Pranciškus Asyžietis.
Šiuo metu tikintiesiems įprasta apmąstyti Dievo Įsikūnijimą, neturtą, Kalėdų įvykį. Betliejaus tvartelio vaizdinys giliai įsirėžęs į žmonių vaizduotę, rodomas filmuose, atvaizduojamas atvirukuose. Tačiau pirmą kartą Kalėdų įvykį atkartojo ir prakartėlę sugalvojo šv. Pranciškus. Ką tai mums kalba apie pranciškoniškąjį dvasingumą?
Reikėtų pradėti nuo to, kad Dievas tapo žmogumi, įsikūnijo, Dievas gyveno žemėje, Dievas valgė, gėrė, žaidė, dirbo, vaikščiojo. XIII amžiuje gyvenęs šv. Pranciškus ne veltui vadinamas alter Christus – antruoju Kristumi, nes amžių sandūroje jis atskleidė regimą Dievą, kadangi pats buvo Juo labai persiėmęs. Pranciškui buvo be galo brangus ne abstraktus, o įsikūnijęs Dievas.
Mes gyvename čia, žemėje, ir, nors mūsų žvilgsniai nukreipti į amžinybę, Dangaus Karalystę, bet gyvename ir čia. Savo įsikūnijimu Dievas parodė, kad ir mūsų žemiškasis gyvenimas nėra vien ašarų pakalnė, Dievo užmiršta vieta, tačiau yra brangi, Dievo norėta ir sukurta vieta, nors ir paliesta piktojo veikimo.
Pranciškus troško pamatyti, atkartoti ir parodyti žmonėms įsikūnijusį Dievą. Tomas Celanietis vienoje iš pirmųjų šv. Pranciškaus biografijų rašo: „Daugiausia jis galvodavo apie Dievo nuolankumą, kurį jis atskleidė per įsikūnijimą, ir apie Dievo meilę, kurią parodė kentėdamas. Tai prisiminęs net nenorėdavo mąstyti apie ką kita.“ Tad Dievo įsikūnijimas ir jo beribė meilė ant kryžiaus yra du pranciškoniškojo dvasingumo kertiniai akmenys.
1223 m. Grečio miestelyje, Riečio slėnyje, Pranciškus paprašė vietinių žmonių, kad paruoštų vietą šv. Kalėdų šventimui kalno oloje – suręstų ėdžias, prineštų šieno, atvestų jautį ir asilą, o toje oloje būtų aukojamos šv. Mišios. Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas.
Kaip šv. Pranciškaus biografijoje rašo T. Celanietis, „toks regėjimas buvo pačiu laiku, nes daugelis žmonių apie kūdikėlį Jėzų jau buvo užmiršę, tačiau malonei veikiant, savo tarno Pranciškaus jis buvo prikeltas ir daugiau niekad neužmirštas.“ Manau, jog kaip šv. Pranciškaus laikais, taip ir šiandien yra labai panaši situacija. Kalėdų šventės visame pasaulyje švenčiamos labai plačiai, bet kuo toliau, tuo labiau išsitrina šventės esmė, ji pradedama vadinti „sezonine švente“. Prakartėlių gamyba namuose, kai ją drauge daro tėveliai ir vaikai, turėtų pasitarnauti tam, kad būtų atgaivinta pati centrinė šv. Kalėdų žinia, jog Kalėdos yra Dievo gimimo Žemėje šventė.
Evangelijoje, šv. Kalėdų istorijoje, minimi piemenys ir avys, tačiau apie jautį ir asilą neužsimenama. Iš kur ateina tradicija, kad Prakartėlėje buvo jautis ir asilas, apie kuriuos kalbėjo šventasis Pranciškus?
Pranašo Izaijo knyga prasideda pranašyste apie Mesijo gimimą: „Jautis pažįsta savo savininką
ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3). Pranašas kalba, kad kūrinija atpažins gimusį Išganytoją, tačiau daugelis žmonių Jo nepripažins.
Tuo tarpu teologas vyskupas Bruno Forte mini, kad per šiuos simbolinius gyvūnus užgimusio Dievo pasveikinti ir Jam nusilenkti ateina visa kūrinija.
Mes esame kūniški, vadinasi, prakartėlės gaminimas gali padėti per kūną, per darbą melstis Dievui, apmąstyti Jo įsikūnijimą?
Žinoma. Kartais mes religinius dalykus perkeliame į grynai dvasinę plotmę, tačiau maldai bei kontempliacijai pajungiamas ir visas mūsų kūnas. Juk ir per šv. Mišių liturgiją meldžiamės ne vien žodžiais, bet ir veiksmais: atsistojame, atsiklaupiame, iškeliame rankas. Į Dievo garbinimą taip pat įsitraukia ir mūsų juslės – uodžiame smilkalus, klausomės giesmių ir patys giedame, matome išpuoštus altorius. Visa tai kelia širdį Dievop. Taip pat ir gaminant prakartėlę, jos figūrėles, apmąstomas Dievo įsikūnijimas, Jo neturtas ir meilė žmonėms. Darydamas kiekvieną figūrėlę vaikas ar suaugęs gali mintyse arba garsiai kalbėti maldą.
Be to, Kalėdų istorijos atkartojimas prakartėlėje, ką Bažnyčia daro jau daug šimtmečių, yra Biblijos perpasakojimas paveikslėliais. Viduramžiais, netgi iki pat XX amžiaus, daug žmonių nemokėjo skaityti, todėl Dievo Žodis buvo perduodamas per atvaizdus. Tam bažnyčiose buvo tapomos freskos, ikonos, perduodančios Evangelijos istorijas.
Tad prakartėlė be žodžių perteikia Jėzaus gimimo istoriją vaikams labai tinkamu ir prieinamu būdu. Vaikas gali apčiuopti, paglostyti Jėzaus statulėlę bei kitus personažus, gali prie prakartėlės melstis, pakviesti bendrai maldai ir tėvelius.
Kaip kilo idėja pranciškoniškose parapijose rengti prakartėlių konkursą?
Tą idėją pasiskolinome iš Italijos, kur panašūs konkursai rengiami jau ilgus dešimtmečius. Konkursus rengia ir pranciškonų parapijos, ir vyskupijos, ir miestų savivaldybės. Į konkursus įtraukiamos labai skirtingos žmonių grupės: mokyklos, parapijos, ligoninės, senelių ir vaikų globos namai, policijos nuovados, pramonės įmonės. Tokiu labai žemišku būdu, per varžymąsi dėl gražiausios prakartėlės, atiduodama garbė Dievui.
Pačiam yra tekę Grečio vienuolyne aplankyti prakartėlių parodą, kur mačiau prakartėles, pagamintas ir iš varžtų, ir iš medžiagos skiaučių, ir iš medžio ar molio. Labai norėtųsi, kad per Lietuvos pranciškonų vienuolynus organizuojamas prakartėlių konkursas ateityje išaugtų į nacionalinį konkursą.
Italijoje ypač garsi yra neapolietiška prakartėlė. Neapolyje, gražioje saulėtoje vietoje, Dievo įsikūnijimo slėpinys rado labai palankią terpę ir ten susiformavo labai natūralistinės prakartėlės tradicija. Neapolietiškose prakartėlėse atvaizduojamas miesto peizažas, namai, o personažai yra miestiečiai ir kaimiečiai, tokie kaip žibintininkas, vežėjas, duonkepys ar piemuo. Aplinkui vyksta gyvenimas, o toje eilinėje erdvėje gimsta Jėzus.
Lankydamasis JAV ir Kanadoje taip pat mačiau, jog prakartėlių tradicija ten labai gyva. Tikintieji gali įsigyti skirtingų kultūrų ir stilistikos prakartėlių.
Kodėl jums asmeniškai brangi prakartėlių tema?
Pats esu gimęs ir užaugęs Telšiuose. Ten, senojoje pranciškonų bažnyčioje, dabartinės katedros antrajame aukšte, sovietinės priespaudos metais Evangelinė žinia tiesiog išsiliedavo per Prakartėlę. Prakartėlė būdavo daroma per visą centrinį altorių, sukuriamas ištisas Betliejaus miestelis. Mums, vaikams, palikdavo didžiulį įspūdį, kai būdavo sukonstruojamas tarsi gyvas laužas, iš veidrodžių padaromi vandens telkiniai. Kūčių vakarą, per Piemenėlių šv. Mišias, tuometinis vyskupas Antanas Vaičius pašventindavo prakartėlę, ir mums, vaikams, tai būdavo labai laukiamas vakaras. Tad prakartėlė man labai gyva ir sava iš vaikystės prisiminimų.
Todėl norėtųsi visų pirma atkreipti dėmesį į šeimą ir padrąsinti, kad kiekviena šeima namuose turėtų po prakartėlę. Tačiau svajoju, kad ir bendruomenėse, ir darbo vietose stovėtų po prakartėlę.
Parengė Monika Midverytė OFS
