Artėjant Kalėdų šventei, parduotuvių vitrinos ir namų svetainės išdabinamos šventiniais atributais – girliandomis, eglutėmis ir prakartėlėmis – kūdikėlio Jėzaus gimimo Betliejuje scena. Šis vaizdas – Dievo Motina su kūdikėliu ant rankų – net ir nereligingiems žmonėms yra giliai įsirėžęs į vaizduotę ir lengvai atpažįstamas. Ką jau kalbėti apie kalėdinę animaciją vaikams ir į Betliejaus tvartelį keliaujančius Tris Karalius. Tačiau iš kur mūsų namuose ir aplinkoje atsirado prakartėlė ir jos personažai?
Pirmieji atvaizdai – Romos katakombose
Mergelės su kūdikiu ant rankų atvaizdai atrandami religiniame mene nuo pat krikščionybės aušros. Štai piešinys ant sienos Priscilės katakombose Romoje vaizduoja šventumo aureole gaubiamą Mergelę, prie krūtinės glaudžiančią kūdikį, ir šalia jų stovintį pranašą (veikiausiai Izaiją). Viena iš šio atvaizdo interpretacijų susieja jį su pranašo žodžiais apie gimsiantį Mesiją: „Pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“ (Iz 7, 14).
Prakartėlės išradėjas – šventasis Pranciškus Asyžietis
Tačiau tokią prakartėlę, kokią žinome dabar, vaizduojančią Jėzaus gimimą Betliejaus tvartelyje, apsuptą piemenėlių ir gyvulių, pirmasis 1223 metais Italijoje sukūrė (o, tiksliau sakant, atkartojo) šventasis Pranciškus Asyžietis. Ruošdamasis švęsti Kalėdas Grečio gyvenvietėje, jis paprašė, kad šalimais Grečio užtiktoje oloje būtų atkartota Jėzaus gimimo scena – padėta šieno, atneštos ėdžios, atvesti jautis ir asilas, ir ten būtų aukojamos piemenėlių šv. Mišios.
Tai, jog Jėzaus gimime dalyvavo jautis ir asilas, ateina iš krikščionybės tradicijos, apokrifinių evangelijų bei Izaijo knygos ištraukos, kurioje sakoma: „jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias;tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3). Tad šie gyvūnai buvo įtraukiami į prakartėlės sceną jau nuo IV amžiaus, kaip rodo atvaizdai, 1877 m. atrasti Šv. Sebastijono katakombose Romoje.
Po šv. Mišių šv. Pranciškus giedojo Evangelijos ištrauką ir pamokslavo savo broliams apie nuolankų ir neturtingą Jėzaus gimimą, kurio aplinkybes jie gali matyti prieš savo akis: šaltą žiemos naktį oloje, su ten besiglaudusiais gyvuliais. Ši tradicija Kalėdų laikotarpiu įrengti bažnyčiose prakartėles su medinėmis ar vaškinėmis figūromis greitai pasklido po Italiją.
Pranciškonai išpopuliarino Europoje ir Lotynų Amerikoje
Nuo IV amžiaus, prakartėlių tradicija stipriai įsišaknijo Italijoje ir išplito visoje Europoje. Prakartėlių įrengimas prasidėjo bažnyčiose, tačiau netrukus persikėlė ir į žmonių namus. Labiausiai prie šios tradicijos plitimo prisidėjo broliai pranciškonai, XV a. nuvežę ją į Neapolio karalystę, kur figūrėlės pirmą kartą pradėtos gaminti iš molio.
Prakartėlių gamyba išaugo į svarbią meno šaką, ypač Portugalijoje, Tirolyje, Sicilijoje.
Paprotys turėti Kalėdų prakartėlę namuose Europoje atsirado jau po 1600 metų, daugiausiai mažesniųjų brolių kapucinų pastangomis.
Įpusėjus XVIII amžiui, Neapolio karalius Čarlzas VII tapo Ispanijos karaliumi ir paskatino šią šv. Kalėdų prakartėlių prakartėlių tradiciją Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje. Manoma, jog Moravijos vokiečiai atvežė šią tradiciją į Jungtines Amerikos Valstijas.
Prakartėlėje simboliškai telpa visa žmonija
Prakartėlėje simboliškai atvaizduojama visa žmonija. Dievas kviečia visus žmones ateiti pas Jį ir tapti šventais. Jis pašaukia ne tik Tris Karalius, išmintingus ir galingus asmenis. Anksčiau nei žvaigždė atvedė išminčius į Betliejų, Dievo angelai buvo nusiųsti į apylinkes sukviesti paprastų Betliejaus piemenų. Turtingi ir vargšai, išminčiai ir paprasti kaimiečiai – visi kviečiami artėti prie Dievo.
Nuo prakartėlės neatskiriamos figūros yra Švč. Mergelė Marija, kūdikėlis Jėzus ir šv. Juozapas. Po jų eina jautis, asilas, piemenėliai, avelės, angelai. Trys Karaliai įvairiomis epochomis reprezentuodavo skirtingus dalykus: tris Švenčiausiosios Trejybės asmenis, žmonijos rases (baltasis žmogus, rytietis ir afrikietis) bei tris žmogaus gyvenimo etapus –jaunystę, brandą ir senatvę.
Didžiausia pasaulyje prakartėlė – Neapolyje
Dabartine prakartėlių sostine galima vadinti Sicilijos miestą Neapolį. Čia išsivystė labai savita prakartėlių tradicija ir Jėzaus gimimas yra įpintas į eilinių Italijos gyventojų kasdienybę. Čia visiškai įprasta šalia Trijų Karalių figūrėlių matyti spagečius gaminančią ūkininko žmoną. Neapolietiška prakartėlė išskirtinė tuo, kad yra įkomponuota į miesto peizažą, čia veikia politikai, valstiečiai, kepėjai, vaizduojami namai, kriokliai, gyvuliai. Kartais šv. Kalėdų scena vaizduojama piramidės formoje, kurios aukštis gali būti skaičiuojamais metrais! Ji pagaminama iš kelių pakopų lentynos, dekoruojama spalvotu popieriumi, auksu dengtais kankorėžiais ir mažomis žvakėmis. Lentynos aplink ėdžias gali būti apdėtos vaisiais, saldainiais ir dovanomis.
Nuvykus į Neapolį ir aplankius senamiestyje esančią Via San Gregorio Armeno gatvę, ištisus metus galima patirti kalėdinę atmosferą. Čia visus metus darbuojasi prakartėlių gamintojai. Be to, Neapolis didžiuojasi didžiausia pasaulyje prakartėlės scena, kurią sudaro daugiau nei 600 figūrų ir objektų.
Parengė Monika Midverytė
