Prakartėlė – pusiau liturginis šventų Kalėdų elementas. Ji grynai pranciškoniškai atvaizduoja pirmąjį Išganytojo atėjimą. Tačiau apie viską pakalbėsime iš eilės.
Pradėkime nuo termino. Žodis „prakartėlė” atitinka lotynišką praesaepe, kurį sudaro priešdėlis prae ir šaknis saepire, reiškianti „aptverti”, „aptvaras gyvuliams” ir, perkeltine prasme, „ėdžios”.
Prakartėlėje pasitelkiami išraiškingi, vaizduojamieji ir vaidybiniai menai: jai būdingos kilnojamos figūros, dažniausiai sudėliotos tam tikra tvarka scenoje.
Prakartėlė yra trimatis atvaizdavimas, kuriam būdingas laikinumas. Ji nėra nuolatinė, tačiau yra ir kulto objektas, o tai reiškia, kad ji skirta maldai.
Prakartėlė gali būti suprantama ir liturgiškai (tai yra, per liturginį šv. Kalėdų atsikartojimą), ir pasitelkiant Šventąjį Raštą, kuris pasakoja apie šį didį įvykį. Prakartėlė susijusi ir su meno pasauliu. Ji yra ir liturginės, ir meninės prigimties, todėl šių dviejų aspektų nereikėtų atskirti. Prakartėlė negali būti supaprastinama tik iki meno dirbinio, tapti menu dėl meno. Tačiau ji neturėtų būti ir vien tik sauso tikėjimo išraiška, be jokio meninio atspalvio ir gyvumo.
Prakartėlė naudoja simbolių kalbą, stengdamasi meniniu būdu išreikšti gilesnį turinį.
Tačiau ji yra ne tik simbolis, bet ir bendruomeninis reiškinys.
Ji gimsta, kaip tikinčios bendruomenės, Bažnyčios, tikėjimo išraiška.
Prakartėlė yra pastatoma visai tikinčiųjų bendruomenei, kuri, artėdama prie prakartėlės, lengviau išgyvena Kristaus gimimo įvykį, iš kurio ji ir kilusi.
Prakartėlė yra bendruomenės išraiška. Ją gaminant dalyvauja beveik visa bendruomenė, ar tai būtų šeima, ar parapija, ar prakartėlių gamintojų asociacija.