Dabar pažvelkime į pasakojimą apie švento Pranciškaus Kalėdas 1223 metais.
Iš Tomo Celaniečio „Šv. Pranciškaus pirmojo gyvenimo“ (84-86):
Verta priminti ir papasakoti tą neužmirštamą įvykį, nutikusį Grečio vadinamame mieste mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo dieną. Tai įvyko likus trims metams iki jo mirties. Tame krašte gyveno toks vyras, vardu Jonas, turėjęs gerą vardą, tačiau dar geresnis buvo jo gyvenimas, ir jį palaimintasis Pranciškus ypač mylėjo, nes tas, būdamas savo krašte be galo kilmingas ir garbingas, pamynė kūnišką garbę ir siekė sielos kilnumo. Likus kokiai penkiolikai dienų iki Kalėdų, palaimintasis Pranciškus kaip įprastai jį pasišaukė ir tarė: „Jei nori, kad Grečio mieste švęstume ateinančias Viešpaties šventes, pasiskubink keliauti ir kruopščiai paruošti viską, ką tau nurodysiu. Aš noriu, kad pavaizduotume Betliejuje gimusį Vaikelį, nuo kūdikystės patirtus nepatogumus, kaip jis buvo paguldytas ėdžiose, noriu savo akimis matyti, kaip šalia stovėjo jautis ir asilas, kaip jis gulėjo ant šieno“. Visa tai išklausęs gerasis ir ištikimasis vyras pirmas nubėgo ir toje vietoje paruošė viską, ką buvo prisakęs šventasis.
Tad prisiartino džiaugsmo diena, atėjo linksmybės metas. Iš visų apylinkių sušaukiami broliai; to krašto vyrai ir moterys, kiekvienas pagal savo išgales, linksmi ruošia žvakes ir žibintus apšviesti tai nakčiai, kuri spindint Žvaigždei [pati] nušvietė visas dienas ir metus. Atvyko ir Dievo šventasis, o kadangi viskas buvo suruošta, pamatė ir apsidžiaugė. Buvo ruošiamos ėdžios, nešamas šienas, buvo atvesti jautis ir asilas. Taip buvo pagerbtas paprastumas, išaukštintas neturtas, pašlovintas nuolankumas, o Grečio tapo tarytum naujasis Betliejus. Nušvito naktis it diena, atėjo džiaugsmo valanda Žmonėms bei gyvulėliams. Renkasi žmonės, norėdami vėl džiugiai išgyventi minimas paslaptis. Skamba miškas nuo balsų, aidi uolose garsai. Gieda broliai Viešpačiui deramą šlovę, visą naktį nenutyla džiaugsmingi šūksniai. Stovi prie ėdžių Dievo šventasis giliai dūsaudamas, labai susijaudinęs ir apimtas vidinio džiaugsmo. Iš ėdžių padaromas altorius, švenčiamos iškilmingos mišios, o kunigas susilaukia nepaprastų malonių.
Dievo šventasis aprengiamas diakono rūbais, mat pats buvo diakonas, ir skardžiu balsu ima giedoti šventosios Evangelijos ištrauką. Savo stipriu, švelniu, aiškiu ir sodriu balsu jis visus kviečia dideliam džiaugsmui. Paskui aplink sustojusiems žmonėms saldžiais kaip medus žodžiais pamokslauja apie vargšo Karaliaus gimimą ir apie nedidelį Betliejaus miestelį. Kaskart kalbėdamas apie Jėzų Kristų, netverdamas iš meilės jį Betliejaus vaikeliu vadino, Betliejaus vardą tardavo lyg bliaunanti avelė, o burną tuomet jam tapdavo pilna ne tik garso, bet ir švelnios meilės. Kai tik sakydavo „Betliejaus vaikelis“ arba „Jėzus“ atrodydavo, kad, apsilaižęs lūpas liežuviu, jis skaniai burnoj pasigardžiuodavo ir nurydavo šį saldų žodį. Visagalis suteikė daug dovanų, o vienas doras vyras turėjo tokį nepaprastą regėjimą. Ėdžiose gulėjo kažkoks negyvas vaikelis, o kai prie jo priėjo šventasis, jis tarsi pabudo iš gilaus miego. Toks regėjimas buvo pačiu laiku, nes daugelis apie Vaikelį Jėzų širdyje jau buvo užmiršę, tačiau, malonei veikiant, savo šventojo tarno Pranciškaus jis buvo prikeltas ir daugiau niekados nebepamirštas. Galop baigėsi iškilmingos šventės ir kiekvienas džiaugsmingas sugrįžo prie savo darbų.
Pažvelgę į pasakojimą matome, kad Pranciškus, iš savo didelio noro kūniškomis akimis matyti neturtą, kuriame gimė Mūsų Gelbėtojas, nepasirinko „Didybės“ formos.
Jis norėjo tikrų tikriausios prakartėlės: olos, asilo, jaučio, ėdžių. Nebuvo Marijos ar Juozapo ir tuo labiau Kūdikio, vaizduojamo ar simbolizuojamo Eucharistijos metu.
Kodėl pasirinkta taip neįprastai? Galbūt Pranciškus sėmėsi įkvėpimo iš liturginių dramų (misterijų), paplitusių Europoje nuo VIII amžiaus ir pasiekusių viršūnę būtent XIII a. Tai buvo bažnyčioje atliekami sakralūs vaizdavimai, kuriais siekta paminėti šventuosius slėpinius per „teatralizuotą” paraliturgiją.
Tačiau reikia prisiminti, kad tokios „misterijos”, kaip kad jos buvo vadinamos, 1211 m. (t. y. dvylika metų iki įvykio Grečio miestelyje) buvo popiežiaus uždraustos dėl daugybės piktnaudžiavimo ir iškraipymo atvejų.
Greičiausiai dėl šios priežasties Pranciškus nesuruošė savo šv. Kalėdų bažnyčioje, o tai padarė oloje, ir, be to, pasirūpino iš popiežiaus gauti specialų leidimą daryti šventimą-atvaizdavimą ir aukoti šv. Mišias. Pranciškus norėjo atlikti būtent tokį gestą, o ne kitokį.
1223 m. yra ir pranciškonų Regulos patvirtinimo metai, kuriais šventasis kovojo gindamas savo evangelinį radikalizmą. Jėzaus neturtingo gimimo atsiminimas dar kartą grąžino jį, jo brolius ir tikinčiuosius prie Jėzaus sekimo radikalumo. Jis siekė kontempliacijos žvelgiant į imitaciją. Pranciškaus prakartėlė puikiai atsakė į viduramžių žmogaus poreikį matyti tai, kuo tikima.