Apžvelgus šiuos pagrindinius elementus, svarbu ir reikalinga šiek tiek nukrypti ir pažvelgti į Jėzaus gimimo vaizdavimą, kad galėtume suprasti, kaip įvyko perėjimas nuo gimimo atvaizdavimo iki to, ką išties laikome prakartėle. Manome, kad prakartėlė yra grynai itališkas išradimas, ji ypatingai pranciškoniška ir atsirado 1223 metų šv. Kalėdų naktį Grečio miestelyje, kai šv. Pranciškus vienoje oloje surengė šventą „gyvą“ Jėzaus gimimo Betliejuje atvaizdavimą. Pirmąjį istorijoje. Tačiau, jei pažvelgsime į istoriją ir turimus duomenis, pastebėsime, kad nėra visiškai taip.
Pirmieji Jėzaus gimimo atvaizdavimai, daugiausia piešiniai katakombose ar reljefai iš II ir III amžiaus, atitinka prakartėlės sąvoką. Jie vaizduoja sceną, kurioje Kūdikis yra šildomas asilo ir jaučio, be kitų figūrų. Pradedant šia scena, nuo IV amžiaus ir vėliau (prisimenant, kad šv. Kalėdų šventė nustatyta 354 m.), ypač bizantiškoje kultūroje, vystosi vaizdavimas, pabrėžiantis gimimo „realizmą“, tai yra tikrą Jėzaus žmogiškumą, pagrindinį vaidmenį suteikiant Dievo Motinai. Šis turtingas ir įspūdingas modelis jau turi visus tipinius elementus, kuriuos rasime ir vėliau: olą, kūdikį ėdžiose, asilą ir jautį, Mariją, Juozapą, piemenis, išminčius, angelus, žvaigždę. Puikiausia šio modelio išraiška yra Gimimo ikona, kurią vėliau ima vaizduoti freskose, taip pat viduramžių, renesanso, baroko ir moderniajame mene.
Šalia šio pirmojo būdo atvaizduoti Gelbėtojo gimimo įvykį, buvo ir antrasis, taip pat paplitęs nuo seniausių laikų ir žinomas „Didybės“ pavadinimu. Šis tipas perima imperatorienių, kurios tautai pristatydavo naują sosto įpėdinį, vaizdavimą. Jis susideda iš Motinos, vaizduojamos soste (arba kartais stovinčios) ir laikančios Kūdikį pagarbinti, dėl to kartais ten pat vaizduojami ir garbinantys išminčiai.