Po šios įžangos apie prakartėlę dabar pasiaiškinkime, ką ji reiškia ir kaip ją daryti, pradėdami nuo ištakų, tai yra nuo pasakojimų apie Jėzaus gimimą, kuriuos randame Evangelijose.
Evangelijos yra keturios, bet ne visos pasakoja apie Jėzaus gimimą.
Evangelija pagal Morkų yra pati seniausia, bet apie Kristaus gimimą nekalba.
Kitos dvi Evangelijos pagal Matą ir pagal Luką pateikia mums aprašomojo pobūdžio pasakojimą. Ketvirtoji Evangelija pagal Joną pateikia tik įvykio teologinę interpretaciją.
Pradėkime nuo Mato ir Luko pasakojimų, o vėliau pereisime prie Jono.
Evangelija pagal Matą, 2 skyriaus 1-12 eilutės:
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje,nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo Kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.
Evangelija pagal Luką, 2 skyriaus 1-20 eilutės:
Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite Kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir Kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą Kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
Evangelija pagal Joną, 1 skyriaus 9- 14 eilutės:
(Žodis) Buvo tikroji šviesa,kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno (pastatė palapinę) tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Matome didelį skirtumą tarp šių trijų Evangelijų.
Įsivaizduokime, kad turime trimis skirtingais būdais parodyti tris Evangelijų pasakojimus apie Jėzaus gimimą.
Pirmiausia apmąstykime matomas ir galimas pavaizduoti nuorodas ir pasakojamus „veiksmus”.
Pradėkime nuo ištraukos pagal Matą.
Jis mums sako, kad Jėzus gimė Betliejuje, tada kalba apie namą, kurį pasiekia išminčiai ir virš kurio sustojo žvaigždė. Galiausiai kalba apie Kūdikį, apie Mariją ir apie išminčius, kurie prisistato su savo dovanomis: auksu, smilkalais ir mira.
Išminčiai atlieka veiksmą: jie džiaugiasi, parpuola ant žemės ir atiduoda dovanas.
Pas evangelistą Luką yra neabejotinai daugiau „matomų” elementų nei veiksmų.
Pasirodantys „matomi“ elementai yra: Marija, Juozapas ir Kūdikis, suvystytas ir paguldytas ėdžiose; tiksli vieta nėra nurodyta. Žinoma tik kad ne užeigoje. Toliau įvardijami angelai, piemenys, banda ir gausi dangaus kareivija.
Nurodomi „veiksmai” pasakoja apie paguldytą Kūdikį, piemenis laukuose, kurie paskui išsigąsta, kalbasi, skuba, stebisi, garbina ir šlovina Dievą. Apie angelus sakoma, kad šviečia ir šlovina Dievą. Marija viską svarstė savo širdyje.
Evangelija pagal Joną yra skurdžiausia nuorodų prasme, kadangi yra teologinė ir simbolinė.
Kalba paprasčiausiai apie šviesą, apie pasaulį, apie šlovę, apie „kūną” ir apie „palapinę”.
Sako, kad Žodis tapo kūnu, kuris apsigyveno (pasistatė palapinę) tarp mūsų.
Iš šios tekstų analizės tampa aišku, kad nuorodų padaryti prakartėlei turėsime nedaug.
Net ir detalės, kurias paprastai įsivaizduojame prakartėlėje, nėra paimtos iš evangelinių pasakojimų. Išties nerandame nei olos, nei asilo, nei jaučio, nei kiek išminčių atėjo, nei, kad jie buvo karaliai, ir net nepasakoma ar buvo naktis, ar žvaigždė buvo kometa.
Kad susidarytume bendrą vaizdą, turime išanalizuoti ne tik Evangelijų pasakojimus ir kai kuriuos juose vartojamus žodžius, bet ir tai, ką mums perdavė Bažnyčia ir jos Tradicija.
Ola. Pažodžiui tekstas sako, kad jiems nebuvo pakankamai vietos užeigoje, tai yra kambaryje.
Vartojamas graikiškas žodis (kataluma) reiškia šalutinį arabiškų namų kambarį, dažnai padarytą natūralioje oloje, kuris susisiekdavo su pagrindiniu namu ir kuriame buvo laikomas laukų derlius ir įrankiai.
Tokiame sandėlyje buvo priimti Juozapas ir Marija, ką taip pat mums patvirtina faktas, jog Kūdikis buvo paguldytas ėdžiose. Čia taip pat graikiškas žodis ėdžioms (psaten) nurodo ėdžias, iškaltas uoloje tokio tipo kambariuose –sandėliuose. Tai saugiausia ir mažiausiai apkrauta vieta tokioje mažoje aplinkoje. Tradiciją, kad Jėzus gimė oloje, randame jau II amžiuje.
Asilas ir jautis. Darant prielaidą, kad prie ėdžių turėtų būti gyvulių, pagal tradiciją, nuo III-IV amžiaus prisimenami pranašo Izaijo žodžiai: Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias (Iz 1,3). Jautis, kuris buvo siejamas su stabmeldiškais kultais, simbolizuoja ne žydų kilmės žmones, o asilas vaizduoja judėjus, traukiančius Įstatymo jungą.
Pastatyti šalia ėdžių jie vaizduoja visą žmoniją, susirinkusią aplink Išganytoją. Kristus yra tas, kuris iš dviejų padarė vieną tautą.
Išminčiai. Jų skaičius nustatomas iš dovanų skaičiaus: 3 dovanos = 3 išminčiai.
Vartojamas graikiškas žodis (Oi Magoi) nurodo išminčius arba priklausančiuosius šventikų luomui persų tautoje, medų ar Babilono teritorijoje. Jie nebuvo karaliai, bet greičiausiai princai ar šiaip savo šalyje žymūs žmonės. Laikui bėgant įsigalėjo jų vardų, bruožų ir reikšmės tradicija.
Kasparas – jaunas, bebarzdis; Melchioras – senas, žilas ir su ilga barzda; Baltazaras – tamsios odos ir barzdotas. Vaizduoja tris žmogaus amžiaus laikotarpius, taigi visus žmones.
Taip pat norint išreikšti, kad jie atstovauja visus žmones, trys išminčiai dažnai vaizduojami trijų skirtingų rasių.
Išminčiai atstovauja ir esantiems toli nuo Dievo, tiems, kurie Jo ieško savo jėgomis, kaip Evangelijos parodo per dangaus kūnų stebėjimą.
Šiuo atžvilgiu jie skiriasi nuo piemenų, kurie simbolizuoja Izraelio kaimenę, gaunančią apreiškimą iš paties Dievo per angelus. Išminčiai gauna išganymo žinią žiūrėdami į dangų, o piemenys sužino apie išganymą iš dangaus, iš angelų.
Kometa. Vartojamas graikiškas žodis nurodo žvaigždę astronomine prasme, o ne šviečiantį meteorą. Jos transformacija į kometą prasideda nuo interpretacijos tapyboje, kurią padaro Giotas Scrovegni koplyčios freskose XIV amžiaus pradžioje (jo taip nutapytos dėl kometos Halley, matytos 1301-1302 metais). Taigi jei buvo žvaigždė, daroma prielaida, kad buvo naktis.