Šv. Pranciškus davė pradžią pamaldumui į Kristaus žmogiškumą, kurį geriausiai išreiškia Jo gimimas, taip padėdamas formuotis dvasinei aplinkai, tinkamai atsirasti prakartėlės pamaldumui. Nuo to meto pranciškonai, kuriais greitai pasekė dominikonai ir jėzuitai, paskleidė paprotį kasmet atvaizduoti bažnyčiose tai, kas tą naktį buvo padaryta Grečio miestelyje. Tačiau vietoj gyvulių ir žmonių jie dėjo statulėles ir pridėjo Mariją su Juozapu.
Galbūt toks buvo būdas išspręsti bažnytinį draudimą, kuris iš bažnyčių buvo išprašęs gyvų misterijų vaizdavimą.
Iš šio laikotarpio yra išlikusios seniausios prakartėlėje naudotų personažų statulėlės, kurios nebėra susijusios su ankstesniu vaizdavimu, bet su Pranciškaus pradėtąja tradicija. Tai Arnolfo di Cambio 1289 m. padarytos aštuonios statulos, saugomos s. Maria Maggiore bazilikoje Romoje, bažnyčioje, kur saugomos ir ėdžių relikvijos, pasiekusios Romą V-VI amžiuje. Taip turime pirmą moderniai suprantamą prakartėlę, o XIII amžiuje prasideda tikrosios prakartėlės istorija.